Kregždė dangaus mėlynėje


1989 metų spalio mėn. GENIO - žurnalo vaikams ir paaugliams, 1940 - 1999 m. leisto Lietuvoje - numeryje buvo išspausdintas Sofijos Sasnauskaitės straipsnelis "Kregždė dangaus mėlynėje", kuriame autorė jaunajam skaitytojui pasakoja apie Estiją:

"Vasarą dažnai matėte šį žvitrų paukštį. Giedrą dieną skrosdavo aukštą dangų, ūkanotą - nardydavo pažeme. Nepaisydamos oro, jos dirba: gaudo vabzdžius, maitina jauniklius. Švarios, žvilgančios, grynų spalvų - juodos ir baltos - plunksnos ypač gerai matyti, kai kregždės sutupia ant laidų poilsiui. Retai taip būna. Mat kregždės labai darbščios. Turbūt todėl tokios gražios. Žmonės myli kregždes. Nuo senų senovės sakoma, kad jos neša laimę. Susilipdys pastogėje lizdelį, žmonės ramūs: šiuos namus aplenks perkūnas. Ypač myli ir gerbia kregždes mūsų kaimynai estai. Jiems kregždės ne vien dėl senovės papročių. Bet apie tai - vėliau. Dabar aplankykime kaimynus, pabūkime jų sostinėje Taline.

Talinas - labai senas miestas. Daugiau kaip prieš tūkstantį metų dalis estų apsigyveno prie pat Baltijos jūros ant aukštos kalvos. Pasakojama, kad tai ne paprasta kalva, o didvyrio Kalevo - senovės estų vado - kapas. Jį supylusi Kalevo žmona Linda. Liūdesys ir sunkus darbas išsekino našlę ir vieno akmens ji neišlaikė. Akmuo krito iš rankų, nuriedėjo nuo kalvos. Pravirko Linda. Upeliais liejosi graudžios ašaros, prie nukritusio akmens tvenkėsi. Ir dabar ten tyvuliuoja Ilemistės ežeras, netoli kranto skaidriame vandenyje matyti Lindos akmuo. Pačią Lindą - dailininko Augusto Veicenbergo sukurtą skulptūrą - galima pamatyti parke prie pat Aukštutinio miesto pilies.

Su šios pilies atsiradimu (o statyti ją pradėjo labai seniai - prieš 770 metų - užkariautojai danai) siejamas Talino vardas. Estiškai žodis "Talinas" reiškia danų miestą. Mat kaip gyvenime būna. Šalyje nebėra užkariautojų danų, bet juos primena sostinės vardas...

Prie danų tvirtovės - Mažosios pilies - vėliau buvo statoma Didžioji, kur gyveno miesto turtuoliai. Žmonės, kurie dirbo - amatininkai ir pirkliai - leidosi į kalvos papėdę. Ten jie statė Žemutinį miestą. Yra graži legenda apie Talino statybą, žmonių darbštumą. Jau minėtame Ilemistės ežere gyvena senas sargas, vardu Jarvevana. Iš ežero gelmių jis išnyra pasitikti Naujųjų Metų. Tada ištempęs ausis klausosi, ar taukši plaktukai, ar zvimbia pjūklai, ar stato taliniečiai savo miestą. Jei bus tylu, žmonės nustos dirbę, Jarvevana nebeglobos Ilemistės ežero vandens ir užtvindys miestą...

Neužrūstino estai senojo sargo, uoliai dirbo, plušo visą gyvenimą. Kaip voratinklio gijos raizgosi siauros ir platesnės gatvelės, jas supa puošnūs namai, į dangų stiebiasi bažnyčių bokštai, pavėjui sukasi vėtrungės. Lyg rungtyniautų, kuri aukščiau iškilusi, kuri gražiau atrodo... Bet labiausiai taliniečių ir miesto svečių žvilgsnius traukia Hermano bokštas, virš kurio plevėsuoja Estijos vėliava. Kokia ji? Trispalvė: mėlyna - juoda - balta.

Ką reiškia šios spalvos? Mėlyna - tai taikus dangus, ramus Tėvynės rytojus. Juoda - maitintoja žemė, kruopštus ir nelengvas kasdienis darbas. Balta - žmonių dora, sąžiningumas. Šios spalvos, įamžintos estų vėliavoje, būdingos ir jų tautiniams drabužiams. Žinoma, drabužiai margesni, bet niekuomet neapsieinama be šių trijų - pagrindinių - spalvų. Dvi iš jų turi kregždė - estų tautinis paukštis. Žvilgtelėjo estas į kregždę dangaus mėlynėje, savo vėliavą pamatė. Juolab, kad paukštelio darbštumas, drąsa, savarankiškumas labai giminingi, artimi estams. Šios tautos būdą atskleidžia ir dar vienas tautinis simbolis. Spėkite, kokią gėlę estai pasirinko tautine? Mes apdainuojame rūtą, leliją, bijūnėlį žalią, o jie? Rugiagėlę! Ne iškart suvoki, kaip galima piktžolę laikyti tautine gėle. Paklausai ramaus pasakojimo, kaip rugiagėlė šimtmečius lydi pagrindinį javą - rugius, taikiai su jais sugyvena, gražiai puošia lauko pakraščius, nepakenkdama derliui, ir įsitikini - iš tiesų puiki gėlė. Ir, bene svarbiausia, - mėlyna.


Įdėmiau pasižvalgęs, dažnai pamatai estų vėliavos spalvų. Juodi pilies akmenys sulipdyti baltomis kalkėmis (o gal - kiaušinių baltymais, kurie senais laikais statybose buvo vartojami lipdymui). Balti beržų kamienai juodų arimų ir mėlyno dangaus fone... Žuvėdros virš jūros... Žinoma, svarbiausia ne išorinis spalvų derinys, o jų prasmė: kiekvienas ramiai gyvena savo gimtinėje, aria juodą žemelę (ar dirba kitus darbus) ir augina vaikus. Nuolat dirbdamas, kurdamas jis tikras dėl savo šalies rytojaus."

1 comment:

  1. nugi labai įdomu! ir iškapstei gi tu;)

    ReplyDelete